už spalio 01 - spalio 06, 2014 (intarpas)

Ketvirtadienis. Einu į darbą. Ble, jaučiuos kaip giltinė. Einu namo. BLAM – 38,6°C. Blam – TheraFlu, nes vienintelis namie turi paracetamolio. BLAM – sveikas. Išskyrus vieną problemėlę – dantis tai puliuoja. Ir ne šiaip sau, o pro šnervę.

Blam – einu į polikliniką. Sako „ateik trečiadienį“. Nu, galvoju, ok – ateisiu. Grįžus namo persigalvoju: o jūs tai nežinot net kas man yra1. BLAM – einu į polikliniką. „A“, sako, „ok, nueik pas daktaršką už poros valandų, kortelė bus ten – lauk kol pakvies“2. Laukiu – BLAM – apie kokias tris valandas.

„O ko jūs, jaunuoli, čia laukiate?“3 – iš antro karto suprantama kalba pataiko paklausti4. Prie kitų aštuonių žmonių nepaminiu, kad man čia taip sau pūliai iš nosies varva. Tik paaiškinau, jog laukiu kol pakvies, nes kortelę tai tikrai turit. „BLAM“, sako, „Tai taip ir nesulaukt galima“. Tada pastovėjau dar maždaug blam pusantros valandos ir, galiausiai, sulaukiau. O jos be jokių cackinimųsi ir be jokios apžiūros5 tiesiog siunčia mane pas odontologą. Kuris nebedirba. Nes laukiau. Nes man taip sakė. „Ateik šeštadienį“.

BLAM – ateinu šeštadienį. Čiūvo nėra, nes jis tai nežino dar ar bus pas jį pacientų6, nes jis taigi budintis. Po pusvalandžio atvaro, paklibina, numoja ranka – „a, tai čia tik raut! ateik pirmadienį pas chirurgą“7.

BLAM – ateinu pirmadienį. „A, tai mūsų chirurgas atostogauja gi8… iki lapkričio 7“. Nu, bent jau danties nebeskauda9, o fanarą tai pasipudruosiu10.